Povilo ir Eglės sūnelio Aisčio Būtageidis vardynos

“Vardynų apeiga.Stebuklinga naujo žmogaus priėmimo į giminę apeiga. Laiminimas.

Ši tradicija buvo puoselėjama mūsų protėvių, kada vaikas gaudamas vardą, tampa žmonių, gyvųjų pasaulio, giminės ir šeimos nariu. Seniau iki vardynų niekas nežinodavo vaikelio vardo – neva “laumės nuneš”. Tačiau pažvelgus plačiau, vardas lydi mus visą gyvenimą, tarsi asmeninis skambėjimas, garsų dermė, melodija, kuri turi savo nuotaiką, atspindi žmogaus savybes, charakterį, apsaugo, o gal ir lemia lemtį. Suteikdami vardą, linkime, laiminame ir nukreipiame vaiką į gyvenimą – tokią privilegiją gauname kaip tėvai.

Tai nėra “pagoniška” tradicija. Kas nežinote, pasidomėkite šio žodžio kilme ir prasme. Tai ne religija. Tai gilus ryšys su gamta, protėviais, simbolika, pagarba viskam, kas suteikia gyvybę. Todėl kiekvienas šios apeigos veiksmas atliekamas su ypatinga nuotaika, dainuojant, susikaupus, pakiliai. Ugnis įkuriama aukure ant žemės iš specialiai apeigai surinktų malkelių, apšlakstoma šaltinio vandeniu, pagerbiama grūdais ir medumi. Neberiamos gintaro dulkės – tai tik efektingas, nieko nesakantis triukas, nebent suteiksim jam šių laikų simboliką… Bet. Mes norime atsigręžti į protėvių tradicijas, kuriose tiek išminties. Nesiekiame visko atkartoti. Juk tai ne spektaklis, o ir nežinome visko, juk mūsų istoriją užrašinėjo atėjūnai, o, sakoma, lietuviai(aisčiai, baltai, sarmatai…) pasitikėjo vieni kitais ir buvo garbingi, todėl rašto nereikėjo. Mes taip gyvename – gerbdami gamtą. Norisi su pagarba, o ne šou elementais, integruoti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą senąsias tradicijas. Ir tai taip lengva. Tai mūsų ištakose.

Ypatingas dėmesys skiriamas ugniai, nes tai šviesos ir šilumos šaltinis – simbolinė deivė Gabija. Visais laikais šventa ir reikalinga žmogui, tiek prieš tūkstantmečius, tiek dabar.

Pagerbiama pribuvėja(galbūt gydytoja), nes tai žmogus, atėjęs pri būti, jo rankos pirmos pagauna vaikelį.

Vaikelis apjuosiamas juosta. Likimo, deivės Laimos juosta. Todėl sakoma laiminti. Linkėti gero likimo. Tada visi giminės nariai vaikelį, tikrąja to žodžio prasme, pakylėja, palaimina, pasveikina. Todėl yra posakis “pakeltas į giminę”.

Vardynoms skirtą vietą ruošėm keletą savaičių. Tai buvo ne tik fizinis pasiruošimas, bet ir susiderinimas su prosenelių kadais gyventa žeme. Apeiga vyko po prosenelio sodina liepa. Įkūrėm simbolinius vartus, pakabinome keletą stiprių senųjų simbolių. Sodinome ąžuoliuką sūnui, po kuriuo palaidojome placentą. Placenta, tarsi gyvybės medis, saugojusi mažylį. Taip linkėjome stiprybės ir visad žinoti, kad šaknys įleistos Lietuvos žemėje, o užnugary daugelio kartų palaikymas ir apsauga. Puošėme stalą natūralistiškai, tuo, ką radome netoliese. Valgiai buvo naminiai, paprasti, bet neprasti. Tikrai gurmaniški šiais laikais. Labai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šventės paruošimo, papuošimo. Ačiū dalyvavusiems “- apie apeigos grožį, prasmę ir  prisiminimais pasidalino Eglė.

Drabužius mums meilės siūlais siuvo Lino Mūza

Juostas vijo Žalčio juostos